EILĖRAŠČIAI

Surink mane


Surink mane
Į puokštę,
Mano Viešpatie,
Surišk
Stipriai stipriai
Su begalinės
Meilės
Virvute,
Pamerk
Į gaivų vandenį
Upokšnio
Prie savo kojų
Pavasariniame
Sraute


Nostalgija

Papuoški
Mano vakarą
Saulėlydžiu
Raudonu
Ir pasitikt
Ateik
Mano širdies
Ant seno tilto
Po svyruokliu gluosniu,
Kai vasaros tyla
Žole nupjauta
Pievoje kvepės...

Susėsime abu,
Sumerksim kojas
Į gaivų skruostą
Ežerui prie nebūties
Paleisime
Su laumžirgiais
Į aušrą skristi
Žodžius
Neišsakytus
Vasaros
Nakties...



Rausva vaikystė

Rausvoj planetoj
Rausvi flamingai
Rausvas mergaites
Išdidžiai nešioja,
O jos kvatoja
Ir dainuoja,
Rausvas svajones išgalvoja,
Vaikystės spalvomis spalvoja
Pasakas laimingom pabaigom,
Ir šypsenas rausvas
Pasauliui dovanoja...




Ilgesys

Išbėga

mėnuo

pasitikt

nakties,

ir puošiasi

šešėliais

mano miestas,

išleisiu

ilgesį

aš

pasivaikščiot

į gatves,

o tu

jo pasitikt

ateik

po žydinčiomis

liepomis...

paimk 

už rankos,

priglausk

prie taip

pažįstamo peties

ir aukso

dulkėmis

nušvis

šis laikas

nepaliestas,

kai vasaros

danguj

maža 

žvaigždė

pražys

ir visą nakt

lydės-

nupink

vainiką

iš mūsų

praeities

ir jei gali -

palik

ant namų 

slenksčio

ryt iš ryto...

Skiriu savo vyro Petro šviesiam atminimui

Padovanosiu

Tau eilėraštį,

Pakvipusį pavasarinėm

Pienėm

Ir obelų žiedais,

Kur su drugeliais šoka

Vidurvasario šokį

Lietus ir saulė

Vaivorykštės lašais...

Padovanosiu

Tau eilėraštį

Su rudenio auksinio

Šaltais rūkais

Ir sodo obuoliais,

Su varvekliu nuo stogo

Ir šerkšno sidabrinio

Lange palikto piešinio

Baltais žiemos rytais...

Padovanosiu

Tau eilėraštį -

Kaip mažą atviruką,

Kaip atšvaitą gyvenimo -

Mūs saulėto stebuklo...

Bučinskių giminės istorija

Seniai seniai,

Prieš šimtą metų,

Kaip pasakoj,

Šiais žodžiais paprastais -

Istorija prasideda

Tyra, lyg meilės ašara,

Suspindus ties  Roglaičių

Ošiančiais  šilais...

Dvi giminės suėjo

Čia į vieną:

Stanislava, graži duktė

Aleknavičių šeimos,

Ji šauniam vyrui

Mykolui  Bučinskiui

Į akį krito ir širdį patikėjo,

Ir jų gyvenimas

Jau tapo vienas ,

O ne du.

Iškilo ūkis

Ant naujos žemės

Gražiausio šilo ir

Lapišės apsupty

Ir laimino Aukščiausias

Jų gyvenimą:

Vaikai, kaip žirniai

Čia pabiro

Ir augo net devyneri.

Tiesa, jų būtų buvę

Dvylika,

Kelis nusinešė

Liga klastinga

Dar labai mažus,

Deja, jau  toks tas mūs

Gyvenimas,

Jis leidžia mums patirt

Ir džiaugsmą, ir praradimus.

Ir augo štai gražus

Būrys:

Pirmasis -Kostas,

Antra - Michalina,

Trečia -Genutė,(ji mirė per jauna),

Stefa arba Stefutė -ji jau ketvirta,

Penktoji -Zunė, Zuzana,

Šeštasis vėl sūnus- Alfonsas,

O septinta Janikė-Janina,

Aldžikė-Aldona jau aštunta,

Na ir pati jauniausia Valikė-Valerija,

Ji gi devinta.

"Tebūna jie visi palaiminti, "

Manau taip meldėsi mama,

Nešiodama, gimdydama,

Augindama,

Mylėdama visus vienodai,

Save visiems dalindama,

Nė vieno nenuskriausdama.

O tėvas dirbo

Rankų nenuleisdamas,

Vaikų daugėjo -

Atsipūs paskum,

Ir ūkis, ir turgun,

Ir "mišką vežt "reikėjo,

Greičiau vaikai  paaugtų,

Gal kiek pridurs jam kur...

Prisiminė vaikai

Tą linksmą metą,

Ir pasakojo jau paskui

Saviems vaikams,

Vaikystę savo, kaip

Paveikslą retą,

Ant žemuogių gojalių,

Mėlynėm , grybais,

Kvepiančią, medum...

Visiems čia buvo gera,

Šeima darbšti-

Nestigo nieko:

Nei duonos ,

Nei pyrago,

Nei pagarbos

Vienų kitiems,

Užaugo darniai,

 Dirbdami

Ir neišlepę,

Toks buvo metas,

Ir supratimas su lig vien...

Ir nepajuto Mykolas

Ir Stanislava,

Kad jau sparnai

Išauga jų vaikams,

Ir gimtą lizdą

Pradeda palikt po vieną,

Gyvenimas nestovi vietoj-

Jame skirta sava dalia visiems.

O čia dar karas

Praūžė pašonėm,

Nekliudė, ačiū dievui,

Nei kulkom, nei žaizdom,

Slėptuvėj tėvo rankų iškastoj

Nakvoję,

Sulaukdavo vis ryto su motinos maldom.

Paskui dar partizanų

Ir stribų viešnagės,

Akyli žvilgsniai,

Maisto daviniai,

Visiems, kuriems tik pakeliui užsukt sumoja

Jiems tėvas maisto duot prisakė,

Ir buvo lemta išgyventi

Po tėviškės dangum.

Taip, rodos, baigės karas

Jau galima ir atsipūsti,

Bet , deja,

Liga, staiga pakirto

Stanislavą -

Žmoną, mamą...

Ir jos netenka

Mylinti

Šeima...

Ir lieka Mykolas

Su trim dukrom

Po kiemo liepom,

Kas gali nusakyti jo jausmus?

Gyvenimas -jis nenuspèjamas

Ir nesuvaldomas žmogaus-

Čia  - kaip žolynas žydi,

O žiūrėk - nelieka,

Tik žiba meilės ašara

Ant skruosto nejučiom...

Ir dar likimas nebaigia

Jam siųst išbandymų:

"Tu buožė!" - trenkė žodžiai

Griaustiniu iš dangaus.

"Į Sibirą tave, greičiau pakuokis mantą,

Ten tau vieta..." -

Toks nuosprendis naujos valdžios

Naujojoj Lietuvoj.

Nebėr jam vietos

Tėviškėj po liepom ir po kryžium,

Už tai, kad dirbo,

Netingėjo sąžine dora,

Kad prakaitu savu

Vis žemę laistė,

Vaikus gražiai augino,

Prie darbo lenkė

Ir mylėjo...

Nejau, ne to reikėjo?..

Kas  jų ten laukia?-

Nežinia...

Gerai, kad dar

Ne vienas

O šalia dukros dvi...

Nors išsigandę,

Per parą susiruošę,

Stotis Raseinių, prekinis vagonas...

Ir žvilgsnis paskutinis link namų-

"Kažin, ar grįšiu dar?..

Kas man dar lemta?"

Nes Mykolui septyniasdešimt,

Bet niekam čia neįdomu...

Ir štai po ilgo kelio

Gyvenimas vėl naujas,

Juos kaime apgyvendina

Irkutsko apskrity.

Jie dirba ir gyvena,

Ir , rodos apsipranta,

Ir rusai čia pamilsta

Darbščius  lietuvius

Ir jiems lietuviai tampa

Taip pat nesvetimi.

Taip penkerius metus

Čia Mykolas praleidžia,

Jau dukros sukuria

Lietuviškas šeimas,

Užgniaužęs nuoskaudas

Per Sibiro jis žemę žengia

Su padalinta širdimi

Į dvi dalis...

Jei ne liga,

Parklubdžiusi tada ne vieną,

Lemtinga buvo Mykolui, deja,

Ir štai liūdna žinia

Į Lietuvą atskrieja -

"Nebėr tėvuko...nebėra..."

Tik tyliai ošia pušys

Po Sibiro dangum

Ir žemėn šion priglunda

Lyg paukštis pakirptu sparnu,

Su meilės ašara širdy

Žmogus lietuvišku  vardu...

Prabėgs daug metų,

Kai vaikai visi

Į krūvą Lietuvoj suėję,

Nuspręs jį parsivežt

Į gimtą šalį,

Šalia žmonos,

Šalia savų šilų,

"Ilsėkitės abu kartu,

Gyvenimą drauge nuėję!"

Tai štai tokia istorija,

Bet tai ne pabaiga,

Jame ir tavo kraujas,

Ir tavo čia dalia...

Išgirsk kaip šilas ošia,

Lapišė tyliai šneka vakare,

Nubrauki meilės ašarą,

Ties baltu kryžium,

Pilkoj pakelėje...

Istorija parašyta remiantis mamos Aldonos Bučinskaitės prisiminimais.

Mintys

Atbėgo,

Subėgo

Mintys

Į mano delnus,

Lyg į tulpių žiedus,

Pakeliu juos į saulę

Ir prašau- sušildyt jas iki vakaro,

Kad galēčiau,

Nupraust savo širdį,

Kad galėčiau atleist-

Sau ir tau,

Ir užmigt išsipynus kasas

Ant balto gerumo debesies...

Mano kelias

Koks jis- tas mano kelias?

Gal lauko tik takelis,

Vingiuojantis svaigių ramunių, smilgų, katilėlių

Siaura nuslystančia bryde..?

Gal vieškelis dulkėtas,

Su duobute lyg skruoste

Ir provėža vandens pakraštyje?

O gal tai greitkelis,

Beprotiškai pasiutęs,

Vis lekiantis pirmyn,

Neleidžiantis sustot pakelėje,

Nuskint rugiagėlę,

Bemirksinčią man mėlynom akutėm,

Gelsvų rugių bekraštėj erdvėje,

Suverti smilgon žemuogių rieškutę

Ar nusipraust rasos lašu anksti ryte?..

Jis vis kitoks,

Kasdien skirtingas,

Ir tuo žavus,

Kad nežinia,

Kur pasisuks

Ir ką sutiksiu vingiuos,

Kur lieps širdis sustot,

Kokioj atkarpoje...

SAVO GYVENIMO VASARAI

Tu vasara-

Apkabinus mus saule, išbučiavus karščiu,

Tu vasara-

Nusiprausus staiga lietaus pliūpsniu šiltu,

Apsirengus spalvota, lengva suknele,

Iškvipinus laukus ir ištapius vaivorykštės tiltus,

Prisirinkus mėlynių pilnus rieškučius

Ir išbarsčius rugpjūčio žvaigždynus ryškius...

Tu vasara-

Pasidžiaugsiu dar tavo aistringu šokiu,

Tu vasara-

Paklausysiu dar vakarą šiltą koncerto žiogų,

Nes jaučiu vieną rytą nerasiu tavęs,

Tiktai vėjas vakaris atskridęs praneš,

Kad jau krinta ankstyvas ruduo nuo obels,

Kad jau gervė pakilo nuo gimto akmens..

Ir paliksi širdy savo saulės tik atšvaitą,

Ilgam rudeniui ir žiemai sušildyt

Ligi  naujo ankstyvo pavasario...

Nemėgstu rudens...

Gaila , kažkas pasakys...A.Puškinui tai buvo pats gražiausias ir darbingiausias metų laikas...

O man liūdna...Ypač po to kai jis nusivelka auksinį savo apsiaustą, palydėjęs Bobų vasarą ir pasikviečia pilkus lietaus debesis...

PASIVAIKŠČIOJIMAS SU LIŪDESIU

Išeina pasivaikščiot liūdesys,

Apsivilkęs rudeninį paltą,

Ir įsikimba man parankėn kaip luošys,

Lėtai šlepsėdamas per šlampantį asfaltą.

Atsikvepia prie sankryžos liūdnai,

Išskleidžia seną padėvėtą skėtį,

Ir nė nemano paprastai

Palikt mane ir eit ilsėtis.

Todėl žingsniuojame abu

Per rudeninį žvarbų lietų,

Klausau aš jo kalbų, kol suprantu,

Kad pavargau kartu  liūdėti.

-Atleisk, man čia..-staiga tariu,

Palikdama nustebusį aš liūdesį po skėčiu,

-Palauk...juk lyja...

-Nesvarbu...man gera eit ir ...nebeliūdėti!.. 

MALDA

Būna, kad skauda, bet ne fizinį kūną, o kažkur giliai giliai...

Ieškai padėties, kur jį padėti, nuraminti ar atsikratyti...Kartais pasiseka greitai, kartais užtrunka...

Bandai suprasti. Bandai net susitaikyti...Sunku...Kartais atrodo-neištversi...

O paskui staiga jis dingsta, net nepastebėjus kur ir kada.. Tik jauti, kad palengvėjo...

Apkabink mane,

Mano Angele,

Ir paglostyk

Man petį sparnais.

Taip susopo

Užmigus vakarui,

Mintys lekia

Žvaigždėtais laukais...

Apkabink mane

Stipriau Angele,

Kad pajusčiau

Artumą delne,

Ir aprišk šilkiniu

Širdį kaspinu,

Kad nurimčiau

Kaip vaikas sapne.

Gal atsiųsi

Šią naktį

Man pasaką,

Muzikinę,

Spalvotam fone?

Aš įdėsiu į ją

Savo ašarą,

Kad ištirptų nakties tamsoje.

O iš ryto

Pažadinki spinduliu,

Pakutenki blakstienas

Blyksniu...

Nuostabu...nepradink...

Aš kaip gintaras

Tavo saulės

Šviesoj vėl gimstu...

Pienės pūkas

Jau ne vienus metus prilipo prie manęs pienės pūkas- atskrido vieną dieną nejučia-gal pro langą,

gal pro duris ir apsigyveno – ant užuolaidos, ant lovatiesės, vieno kito paveikslo, eilėraštyje...-

toks lengvas ir trapus – iki pirmo vėjo pūstelėjimo, pilnas laikinumo ir amžinybės...

Ir aš norėčiau

Taip sutikt gyvenimą-

Už teisę pražydėti-

Praplėšt suplūktą,

Kietą žemę.

Ir aš norėčiau

Taip pasveikint saulę-

Per visą dieną

Vien į ją atgręžus veidą,

Džiaugtis šiuo pasauliu,

Ir taip visus

Išmokti paprastai mylėti-

Žydėt-kai nori kas,

Nenori, pyksta, nekenčia-

Vis tiek žydėti,

O vakare,

Nukritus rasai,

Žiedlapius suglausti-

Saldaus nektaro skonį

Širdimi pajausti.

Ir aš norėčiau

Taip gražiai pasenti-

Iškėlus žilą galvą

Prieš vėją nusilenkti-

Ir leisti jam nunešti

Savo meilės atspindžius-

Į keturis visus pasaulio pakraščius...

Nenoriu būt sentimentali.

Perdėtas sentimentalumas - lyg nereikalingas cukraus šaukštelis kavos puodelyje. Kai jo per daug - nelabai sveika ir skanu.

Bet ką daryti, jei jis metams bėgant „apsigyveno“ ir nebegali išmesti - ištirpo ir tiek...

Tai dėl jo pertekliaus iki ašarų graudina švelni melodija, netikėta liūdna istorija, pasiklydęs kieme kačiukas ar sodo keliuku trepsenanti namo senutė...

Ar gali-

          Nupiešt man laimę,

          Kad pamatyčiau,

          Jog ji tikra?

Ar gali –

           Pagrot man meilę

           Kad išgirsčiau,

           Jog ji gyva?

Ar gali –

            Priverst pamiršti mirtį,

            Kad pajusčiau,

            Jog jos nėra?

Ar gali –

             Pakviesti viltį,

             Kad suprasčiau,

             Jog ji šalia?

Kai tu mano portretą piešei,

Kai pagrojai Šopeno sonatą,

Kai tu mirčiai liepei – eit pro šalį,

Kur akys mato...

Kai suspaudęs laikei mano ranką

Ir delnas sušilo,

Atsisėdo viltis šalimais

Ir mums meilės sparnus padalino...

MEDITACIJA VASAROS VAKARĄ

Nuneša vėjas mintis lengvai

Lyg pienės pūką,

Išplaukia žodžiai kaip laivai

Į gaivų vasaros rūką,

Nudžiūsta prakaito vėsi rasa

Ant tavo delno,

Išeina meilė pasivaikščioti basa

Į sidabrinį kalną.

Ir kyla širdys lyg drugiai

Ant aksominių rūko rankų,

Ir klaidžioja ramiai,  ramiai

Po vakarinį dangų...

Laukimas

Kartais man atrodo, kad gyvenimas – tai begalinis laukimas. Kai tik pradedame save suvokti, pradedame laukti:

grįžtančios  mamos, gimtadienio, Naujų metų, vasaros atostogų, pirmos meilės, kūdikio gimimo, pirmo jo žingsnio, žodžio, pavasarinių pirmų žibuoklių, pirmo sniego, pirmos anūkės...

Rugilė laukia Saulutės

Link saulės,

Link debesų,

Ištiesus ranką

Aš brendu,

Rasotų smilgų

Ir žvaigždžių taku,

Sutikt tavos lemties

Kasdien dėkodama einu.

Einu

Ir tau širdy

Kalbu,

Žodžius,

Svajonėmis išpintus,

Pavasario

Belaukdama

Tiesiu

Į tavo krantą

Geltonus meilės tiltus.

Gimtadienis

Nė vienos vasaros be gimtadienio. Tai privaloma. Pačiame vidurvasaryje...

Kas gali būti nuostabiau už gimtadienį pačiame vasaros vidury – kai pati gamta atrodo kraustosi iš proto, tarsi skandindama mane žieduose, spalvose, garsuose, jutimuose, trumpose žvaigždėtose naktyse...

Kas dar gali mane labiau pasveikinti?

Tik tu taip moki:

Pažadini su saulės šypsniu,

Saujele trešnių,

Prisirpusių saldžiai

Ir puodeliu kavos,

Pakuteni man akį,

Lelijos žiedo blyksniu,

Rasos taure,

Išlieta ant žalios vejos.

Apkabini ir nusišypsai:

-Atsiprašau,

Už dar vienus metus..

-Gimtadieni,užeik

Tu šiandien mano svečias,

Pabūk čia su manim,

Išgerkime kartu kavos...

Lietuvis ir emigracija... Deja,tai jau kasdienybė. Deja, beveik nerasite Lietuvoje šeimos, kad kažkas  jau nebūtų paragavęs emigrantiškos duonos, o gal valgo ją jau ne vienus metus...Koks jos skonis galima suprasti, tik kai paragauji pats...

Emigrantiškasis

Manai, taip paprasta,

Paimt ir išvažiuoti,

Per pusę širdį padalinus

Ir jausmus palikt namie,

Į stalčius sudėliotus,

O lagaminan dėti

Tik baltinius švarius.

Manai, taip paprasta,

Pasaulį vėl matuoti

Kitu matu,

Kita kalba,

Kitais darbais

Ir vėjo paprašyti nedejuoti,

Tik nešt į jūrą nerimą

Arba paslēpt jį kalnuose...

Kai vakare,

Plevena ant sparnų malda,

Iš ilgesio pavargus,

Sušildyk paliktą širdies puselę

Savo delnuose,

Ištirpusioj visatoj, ištirpusiam laike...